...

Lėtai žingsniupdama ir dairydamasi aplinkui Abby priėjo labai gražų tvenkinį prie kurio taip ir norėjosi atsisėsti ir pabūti, atsikvėpti. Tad susiradusi gana didelį akmėnį kuris stovėjo šalia mergina ant jo užšoko ir žvelgia į lėtai raibuliuojantį vandenį.

Nežinia kur palikęs savo lagaminus, vaikinas ateina čia. Ramiai tyloje niūniuodamas gražią kalėdinę melodiją jis prieina prie tvenkinio, tačiau neatpažindamas merginos, tik stovi paslapčia ją stebėdamas.

Sėdi atsisėdusi ant akment ir žiūrėdama į jį ima tyliai dainuoti gražią dainelę ir linguoti į šonus. Dainelei greitėjant Abby vis greičiau judo, kol staiga tik būmt nuo akmens ir sėdi ant žemės, greitai apsidairė ar niekas nepamatė ir... O varge. Į ją kaip tik žiūri kažkoks vaikinas.

-Labas.-apsimesdama, kad nieko nentiko su šypsena veide pasisveikina Abby.

Būtų prapliupęs isteriškai juoktis, nes tokie ir panašūs įvykiai jam žiauriai daug juoko sukeldavo. - abby? - nustebęs visas, net virptelėjo, kai ją priešais išvydo. - ką tu čia darai? - taip nelogiškai paklausė.

Pažiūrėjo į Chistopher didelėm akim.

-Tavęs galėčiau paklausti to paties.-ištarė atsisrodama nuo žemės. Na čia juk žmonės nepatenka, o su Ch ji draugavo nuo mažų dienų, kaip su žmogumi.

Pribėgo prie draugės, pakėlė ją į orą ir kelis kart apsuko, - laaaabas, - draugiškai taip akutėm sušypsino. Visgi buvo jos pasiilgęs, taip senai bematė. Dar kai ant žemės ją pastatė ylavo ten visaip. - kaip sekasi? kur buvai prapuolus?? - šnypštė ten jai į ausį.

Kai buvo pakelta į orą ėmė juotis.- Labas.-sukrykštė kaip koks mažas vaikas.- Na būvo ir geresnių akimirkų, o kaip tau.-nusišypsojo linguodama.- Ai... Sužinojau labai keistų dalykų, tad teko iškelaiuti. O tu vis dar neatsakei ką čia veiki.-su šypsena pasakė.

- pasakok, - išgirdęs apie tas 'geresnes' akimirkas sumikčiojo. - kokie tie dalykai?? - dar labiau įsitempęs vėpsojo. - aš tai tika atvažiavau, - sumirksėjo. - palikau lagaminus prie vartų ir atėjau apsidairyti.

Kiek atsiduso, bet vis dar šypsojosi.

-Na, aš sužinojau, kad buvai įvaikinta ir mano tėvai yra vampyrai... Na iš dalies vampyrai.-kiek pagalvojusi pridūrė.- Tuomet ir gavau laišką, kad man reikia atkeliauti čia.-trūktelėjo pečiais.- Na taigi taip pat kaip ir tu aš čia atvykau tik šiandien.-smile.

Toks apakęs stovi ir žiūri į ją, - užjaučiu, - kažkaip dingo šypsena nuo jo veido. - bet tu neišgyveni dėl to, tiesa? - pažvelgė į ją, vėl besišypsančią.

-Na nelabai.-trūktelėjo pečiais ir nusišypsojo.- Juk tai reiškai, kad aš turiu du tėčius ir dvi mamas.-pasakė optimistiškai ir nusijuokė.- Manau, kad turiu...-nutęsė, nes net neįsivaizdavo kur yra jos tikrieji tėvai.- Bet užteks apie mane.-numojo ranka.- Taigi tu esi vampyras.-įsispoksojo į jį.- Ir tavo tėvai.-prisiminė Chiso tėvus. Tikrai niekada nebūtų pagalvojusi, kad jie galėtų būti vampyrai.

Išklausęs visą jos istoriją, tik gūžtelėjo pečiais. - Na,taip, bet jie žuvo. Iš kart poto, kai išsikrausčiau. Turiu omenį, kai persikėliau pas tetą. Kai sužinojau, kas esu. - nuleido galvą.

-Kad esi morojus.-nusišypsojo tokia miela šypsena, kad net naktį ji galėjo praskaidrinti.- Juk tai yra tiesiog puiku.-tryško džiaugsmu, kad ji ir jis yra kažkas daugiau nei tiesiog žmonės.

Pasišalino.